Ką reiškia padėti? Ar už to noro netūno puikybė – esi stipresnis ir geresnis? Ar gailestis yra gerai? Tai klausimai, kurių pradėdama pokalbį su ugdomojo vadovavimo treneriu Olegu Kovrikovu apie jo nubėgtą labdaros maratoną Siera Leonėje gvildenti nesitikėjau. Visgi pokalbis pakrypo kita linkme ir interviu apie pagalbą egzotiškam, skurdžiam necivilizuotos Afrikos kampeliui pavirto provokacija kiekvienam iš skaitančiųjų šį tekstą, verčianti susimąstyti apie pagalbos esmę ir civilizacijos spąstus, į kuriuos esame įkliuvę ir mes patys.
Kalbėjosi ir užrašė Jolita Zykutė
Mano pasakojimas turėtų prasidėti taip: „Vienoje vargingiausių Afrikos šalių Siera Leonėje nubėgau labdaros maratoną, kurio tikslas – padėti šiai šaliai ir surinkti pinigų, už kuriuos pastatyti vietiniams vaikams mokyklą. Iš viso buvo 386 dalyviai iš daugiau nei 20 šalių, visą maratoną bėgo 86 žmonės, kiti pasirinko trumpesnes distancijas“.
Tikiu, kad daugelis maratono dalyvių galėtų papasakoti tokią, istoriją, kaip jis dalyvavo projekte, padėjusiam Afrikos vaikams. Manoji irgi būtų tokia, jeigu ne prieš maratoną Siera Leonėje praleista savaitė. Tas laikas leido šalį pažinti giliau, ir visiškai pakeitė mano požiūrį į daugelį dalykų.
Laimingų alkanų žmonių šalis
Į Siera Leonę maratoną bėgsiančių lietuvių grupė atvažiuojame savaitę prieš bėgimą. Mus nuveža į šalies gilumą, kur baltąjį žmogų yra matęs retas. Vaikai iki trijų metų išsigąsta ir bėga pas mamas su siaubu veide, o vyresni nei trijų metų, atvirkščiai,bėga pasisveikinti, klykia „apato!“ („baltas žmogus“), nori paliesti tavo odą. Tuo pačiu jie labai drausmingi – jeigu tik kažkas pasakys „negalima“, akimirksniu visas būrys pasitraukia šalin.
Siera Leonė – šalis, kur prieš dešimt metų vyko siaubingas karas, išžudęs daug gyventojų. Dabar 43 procentai visų ten gyvenančių žmonių – vaikai iki 14 metų. Ką tai reiškia? Kai važiuoji ar eini gatve, iš kiekvieno namo išbėga 5-10 vaikų, paskui išeina moteris, viena, antra, o vyrų matyti retai. Vaikų gausybė. Jų marškinėliai stipriai per dideli ar suplyšę, daugiau nei pusė jų yra basi, bet jie visados pilni džiaugsmo, mojuoja rankomis. Ištinka šokas – kaip jie gali būti tokie laimingi? Juk mes atkeliavome juos gelbėti, jiems padėti, o neapleidžia jausmas, kad atvažiavome į laimingą šalį – nuolat matome tiek daug džiaugsmo. Regiu, kaip apsilankius kokiame kaime po mūsų pavalgymo likusius ryžius moteris atiduoda vaikams, o jie puola prie maisto taip, kad akimirksniu pajunti, kokie jie alkani. Skverbiasi abejonė – gal ne jiems reikia pagalbos, o mums, nes mes turime visas sąlygas gyvenimui ir išgyvenimui, o nesugebame būti dešimtadaliu laimingi kaip pusalkaniai vietinių vaikai?
Ar padėti reiškia duoti?
Kas keturiasdešimto Siera Leonė gyventojo viena ar dvi galūnės yra amputuotos. Vaizdas, kad žmogus eina su ramentais ir be kojos – labai įprastas. Viename iš kaimų regiu, kaip išeina moteris su ramentais. Už rankos ji veda keturių metų vaiką, o prie jos juosmens virvute pririštas dviejų metų vaikas. Abu jie neprivalgę – dideliais pilvais, bambos iššokusios. Ta moteris stovi ir žiūrėdamas į ją suprantu, kad ji negali vaikų aprūpinti maistu. Mintyse prisimenu statistiką, kad kas penktas vaikas šioje šalyje neišgyvena iki penkerių metų amžiaus. Siera Leonėje kai pamato kūdikį ar vaiką, žmonės nesako tokių komplimentų, kaip pas mus „Oi, koks gražus berniukas ar mergytė“. Ten tokio kriterijaus nėra. Iškart sakoma – „stiprus“. Arba tyla. Jei stiprus, tai didesnė tikimybė išgyventi. Gamta tarsi pati atlieka atranką – gimsta tiek daug vaikų nes daugelis neišgyvena. Suvokiu, kad šie abudu vaikai gali būti iš tos statistikos.
Žiūriu į tos moters akis, matau jos vaikus, viduje kyla didelis noras duoti jai pinigų, bet tuo pačiu suprantu, kad tai kažkaip nepadoru. Nešvanku. Ji žiūri į mane be jokio nusižeminimo, taip oriai kaip lygiavertis į lygiavertį. Suvokiu, kad duodamas jai pinigų, padėsiu mėnesiui ar dviems, kiek pataisysiu situaciją, bet tuo pačiu jos viduje galiu kažką sugriauti. Paklausiu, kas atsitiko jos kojai. Ji pakelia sijoną – nėra vienos blauzdos kaulo, žaizda užsitraukė pati, niekas net nesiuvo. Dėl trūkstamo kaulo pėda išsisukusi į šoną ir ja remtis neįmanoma. Tačiau moteris parodo tai be gailesčio sau, be užuojautos prašymo, be susigėdimo. Gyvenimas toks, koks yra. Ji žiūri ir šypsosi. Jaučiu, kaip viduje mane smaugia gailestis ir suprantu, kad gailestis – neteisingas, nes jis paverčia mane aukštesniu už kitus. Aš lyg tai esu laimingesnis, nes galiu jai padėti, bet kai ji žiūri man į akis su tokia vidine stiprybe, suvokiu, jog ne aš jai, o veikiau ji man gali kažką duoti ir padėti. O gal nereikia kažko duoti, galima tiesiog pabūti kartu? Tad stoviu šalia ir jaučiu, kad labai daug gaunu iš jos, o ji kažką gauna iš manęs. Pasipildome vienas iš kito. Abu tampame stipresni. Lyg vienodi, bet tuo pačiu skirtingi.
Kai išvažiuoju iš to kaimelio, širdyje sunku – visgi galvoju „Kodėl jai nedaviau pinigų?“, juk buvo daug paprasčiau duoti. Paskui pamatau kitą moterį su vaikais ir panašia problema, po šimto metrų dar vieną. Ir vėl. Tie vaikai, jų tiek daug… Juntu, kad viduje kažkas verda ir neaišku, ką daryti.
Buvimas čia ir dabar
Mintys apie pagalbą nesiliauja. Kodėl vakariečiai galvoja, kad gali daugiau ir gali padėti afrikiečiams?
Juk vietos žmonių stiprybė stebina – penkių metų mergaitės nešioja poros metų kūdikius, šešerių metų vaikai jau dirba kartu su suaugusiais. Moteris ant nugaros neša vaiką, o ant galvos – didžiulius puodus vandens, vaisių, anglių. Ir jiems tai normalu.
Vietiniai moka būti čia ir dabar ir tai leidžia jiems jaustis laimingais. Gal todėl, kad jie nežino apie galimybes, todėl ir yra laimingi? Žinoma, jeigu esi nepasiruošęs, tokio gyvenimo taisyklės erzins. Pavyzdžiui, praėjo liūtis, išeinu į gatvę ir matau, kad vėjas nupūtė pusę gretimo namo stogo. Ką daro jo gyventojai? Jie rankioja nuo žemės skardas, padeda ant stogo ir prispaudžia trimis akmenimis užtaisydami atsiradusias skyles. Per kelias valandas visos skylės užtaisytos. Niekam nerūpi padaryti stipresnę konstrukciją. Jie sėdi ir toliau valgo mango. Kai baigsis mango, eis į mišką ieškoti ananasų ir taip toliau. Ko gero jie planuoja daugiausiai savaitei į priekį. Galima supykti – kaip galima taip neatsakingai gyventi? Bet iš kitos pusės, kai jie išeina į gatvę, yra sotūs, dabar lietaus nėra ir jie sugeba džiaugtis šia akimirka, būti čia ir dabar.
Nesakau, kad taip ir reikia gyventi. Tai viena kraštutinybė. Kita kraštutinybė, kaip gyvena vakariečiai – turime visko pakankamai. Kai kurie žmonės atsargų sukaupę dešimčiai, šimtui gyvenimui į priekį, bet vistiek negali atsipalaiduoti ir pasidžiaugti, pailsėti. Taip norėtųsi kiekvienam užduoti klausimą – o kiek tau konkrečiai reikia pinigų ir turto, kad galėtum truputį sustoti ir pabūti čia ir dabar? Kad nesilygiuotum su laimingesniais ar nelaimingesniais, nesiveržtum į priekį varžytis dėl statuso, geresnės vietos, o tiesiog gyventum.
Kaip atsiranda nelaimingumo virusas
Ką baltieji padaro, kai atvažiuoja į Afriką, labiausiai matosi, kai iš provincijos kaimelių atsiduriame dideliuose Siera Leonės miestuose. Čia apima jausmas, kad vietiniai jau „sugadinti“ – jie jau gavo žinutę, kad baltasis žmogus – laimingasis žmogus, nes jis su automobiliu, turi mobilų telefoną ir pinigų. Jie pradeda norėti tų dalykų. Jie neatsparūs tokiai įtakai. Tada pasaulis tarsi skyla, įgija formas „nelaimingas“ ir „laimingas“. Paradoksalu, bet mes, vakariečiai, su civilizacija įnešame tą laimės ir nelaimės „virusą“. Ten kur mūsų dar nebuvo, kasdienės laimės jausmas yra, nors vietiniai ir trumpiau gyvena, turi sveikatos problemų, neturi rūbų ir batų, yra alkani. Kai atsiranda skirtumas „laimingas -nelaimingas“, kyla agresija ir pavydas. Kai kurie pamatę mane prašo pinigų, kai kurie reikalauja, kiti pyksta, kad pats nesusivokiu ir neduodu.
Tie „laimės“ skirtumai gadina kaip juodukus, taip ir baltuosius. Mačiau, kaip į šalį atvažiavę baltieji vakariečiai sėdi viešbutyje už aukštų tvorų sukūrę sau sterilią erdvę, nenori iš jo išeiti ir „susitepti“, juodieji jiems yra prastesni, žemesni žmonės. Labai sunku stebėti, kai kažkas iš vakariečių meta saldainius į minią, ir juodukai kaip šuniukai pradeda juos rankioti…
Duoti ar dalintis?
Į šalį atvažiuoja daug religinių, labdaros organizacijų iš užsienio. Atvažiavus labai sunku nepasiduoti puikybei ir nepatapti gelbėtoju – „juk to ir atvažiavome“. Tokiose situacijose atsiranda daug žmonių, kurie šiaip savo gyvenime nesugeba sukurti naudos, jaustis vertingi, naudingi, reikalingi, tad jie atvažiuoja čia, nes čia tiesiog esi, duodi saldainius ir jau esi vertingas. Duodamas mainais gauni dozę savotiško narkotiko – būti „geru“ labai užkabina.
Išsigąstu, kad galėdamas padėti nepasijausčiau geresniu už kitus. Ateina suvokimas, kad gailestis gali būti tam tikra puikybės forma. Kai gailestis ateina į širdį, pasijaučiu aukštesniu ir laimingesniu. Labai svarbu duodant suvokti savo motyvą – jei duodame kaip sau lygiam žmogui, tai tampa dalinimusi. Dalinimasis ištirpdo skirtumus, suartina žmones ir kiekvieną pusę įvairiai praturtina. Kai dalinamės tuo, kas mums svarbu, atgal gauname kažką daugiau! Kartais tas „kažkas daugiau“ yra mūsų minkštesnė širdis – o tai jau labai daug!
Keliaujant susipažįstu su angle, kuri dirba Siera Leonėje jau trejus metus. Viduje ji tokia rami. Ji čia ne „padeda“, o tiesiog dirba. Išklausiusi mano apmąstymus, ji pasako: „Žinai, čia reikia atvažiuoti ne gelbėti pasaulį, o jį suprasti. Tik supratę pasaulį galime padėti“ .
Kita civilizacijos nešamo gėrio pusė
Kai nustoju ieškoti atsakymo į klausimą, kaip padėti, o pradedu stebėti čionykštį gyvenimą, mane sužavi vietinių harmonija su gamta, buvimas čia ir dabar. Ką reiškia harmonija? Mes, vakariečiai, puikiai mokame vartoti ir sukuriame sąlygas didesniam vartojimui. Mokomės mokykloje, paskui universitete, kaip išgauti didesnę naudą iš žemės, savo darbo, siūlomos paslaugos ir taip didindami savo „apsukas“ judame link situacijos, kai Žemė nebeturės resursų. Afrikietiškame pasaulyje kitaip – jie neturi mokyklų, tad nemoka iš žemės gauti mangų ar ananasų daugiau nei sugeba, todėl jie jos ir nesugriaus. Suprantu, kad pastatydami mokyklą išmokysime vietinius verslumo, iniciatyvos, technikų, kaip pasiekti daugiau darant mažiau. Ir kas tada? Dabar, gyvendami provincijos kaimelyje, jie savotiškai netoleregiški ir naivūs. Kai juodukas iš kaimo išvažiuoja į miestą, jo gyvenimas visiškai pasikeičia – ten įvyksta naujo lygio socializavimas. Jis pažiūri televizorių, videoklipus ir pradeda norėti grandinės ant kaklo, laikrodžio ar „Coca-colos“. Tada baltųjų kompanijos pradeda jam pardavinėti tuos dalykus ir mokinti jį, kaip tapti efektyvia sistemos dalele. Atsidūręs aukštesnio lygio socialinėje sistemoje jis turi kitus tikslus – jau nori imtis didesnės apimties verslo, politikos. „Išėjęs“ į politiką jis tampa dar aukštesnio socialinio lygio sraigteliu, per kurį „civilizuotieji“ perka žemes, deimantus, auksą ar kitus resursus.
Kas dabar vyksta Afrikoje? Kinija ir Indija masiškai supirkinėja šios šalies žemes. Tačiau kaip sako afrikiečiai, jiems indai ir kiniečiai patinka labiau nei europiečiai ar amerikiečiai, nes jie nemokina kaip gyventi. Juk iš tiesų – ateiname lyg norėdami duoti, bet tuo pačiu norime pamokyti savo gyvenimo būdo. Tai rodo, kad mes patys esame užtikrinti, jog taip, kaip gyvename, yra gerai. O gal tuo tik norime įtikinti save?
Egzistuoja terminas „People before money” (iš anglų kalbos išvertus reikštų „žmonės iki pinigų“) – tai žmonės, gyvenę (ar gyvenantys) iki tol, kol prasidėjo rinkos ekonomikos laikai. Tokie žmonės atviri, besidžiaugiantys, gyvenantys šia akimirka. „Piniginis laikas“ nuneša kažką labai svarbaus… Ir tai gali labai aiškiai pajausti tokioje šalyje kaip Siera Leonė, kur kontrastai akivaizdūs.
Praregėjimas
Po tokių pamatymų pasijuntu kaip savo komandos išdavikas. Juk pusę metų kartu ėjome link tikslo, ruošėmės maratonui, rinkome pinigus mokyklai statyti, norėjome gelbėti Afrikos vaikus, o pamatęs, kokią įtaką daro „civilizuotųjų“ atėjimas į šalį, kas ten vyksta, suabejoju, ar mūsų pagalbos ir apskritai vakariečių kišimosi ten tikrai reikia. Stiprus ir naivus įsitikinimas, su kuriuo važiavau sugriūva. Gal tikrai, reikia nuvažiuoti į Afriką, kad suprastum pasaulį? Tačiau nežinau, ar įmanoma jį suprasti iki galo.
Grįžęs į Lietuvą, nebesu tikras dėl socialinės sistemos, kurioje gyvenau ir buvau užtikrintas, kad taip ir reikia gyventi – sunkiai dirbti, kaupti atsargas, imti lizingą, statyti didesnį namą, galvoti ir ruoštis rytojui… Taip sukuriami socialinio rato rėmai, o tu tik esi jo sraigtelis. Po kelionės į Afriką, tarsi išsilaisvinau iš sraigtelio vaidmens, nes pamačiau gyvai, kaip galima būti, gyventi, pasitikėti gyvenimu tokiu, koks yra, nesivadovauti išankstinėmis koncepcijomis.
Nors gal tai irgi viena iš koncepcijų, kuri sugrius po kitos kelionės…
Straipsnis spausdintas žurnale “Aš ir psichologija” 2012 m, spalio numeryje