Įsivaizduokite: miegate ir regite gražų sapną, kur kaskart viskas naujai, kitaip. Pabundate jachtoje nuo bangų triukšmo, kuris stiprus kaip važiuojant traukiniu, tik čia už borto regimas vaizdas visados tas pats. Gulėdamas jaučiate, kad už dvidešimt centimetrų nuo jūsų galvos – trijų kilometrų gylio Atlanto vandenyno bedugnė. Jachtos greitis – dešimt–dvylika kilometrų per valandą, o iš viso nukeliauti reikia šešis tūkstančius kilometrų. Kaip įsivaizduojate šią kelionę?
Koučingo specialistas Olegas Kovrikovas neslepia, kad šioje kelionėje buvo tik penki procentai poilsio, penkiolika procentų pažinimo, o likusieji aštuoniasdešimt procentų – tai sportas, tačiau veikiau ne kūno, o dvasios treniruotės. Pašnekovo pasakojimas būtent apie jas.
Žurnalui „Aš ir psichologija“ užrašė Jolita Zykutė
Kodėl plaukiau?
Žmonės eina į kalnus, žygius, važiuoja į tylos stovyklas, religingi – laikosi pasninko, kad supurtytų savo gyvenimą, atsakytų į sau svarbius klausimus. Kodėl nusprendžiau plaukti jachta per Atlanto vandenyną? Nežinau. Tikėjau, kad vidinė kelionės užduotis, klausimas, kodėl tai darau, kaip ir atsakymas į jį, atsiras pačioje kelionėje. Supratau, kad kai būsiu už sociumo „dėžutės“ rėmų, kai atsisakysiu gyvenimo, kupino nuolatinio „perku, parduodu“ ir tuščio bendravimo triukšmo, kils visai kitokio pobūdžio klausimų.
Birželį youtube pamačiau filmuką apie jaunuolius, kurie keliauja jachta po pasaulį, išlipę pakrantėje pavaikšto po kokią dykumą, paskraido su parasparniais ar jėgos aitvarais. Mane tai sužavėjo – tokia laisvė! Kad taip pagyventi bent savaitę… Pradėjau visiems pasakoti apie tai ir išgirdau apie Lietuvoje gyvenantį kapitoną Darių Vinkevičių, kuris vienuolika metų savo kieme statė jachtą ir jau dvidešimt metų svajojo per Atlanto vandenyną nuplaukti į Karibų salas. Paskambinau ir pasisiūliau būti įgulos nariu, kai jis nuspręs leistis į tą kelionę. Vėliau jis prisipažino, jog mano skambutis buvo kaip ženklas, kad laikas tai padaryti. Prisijungė dar keturi vyrai. Iš viso kelionė truko penkias savaites: viena savaitė pasiruošimo Kanarų salose, trys savaitės Atlanto vandenyne ir savaitė Karibų salyne.
Tyla, kova su ja ir jos pergalė
Dienotvarkė jachtoje paprasta: tris kartus per dieną pavalgyti, paruošti maistą, penkias valandas budėti, t. y. paėmęs vairą į rankas turi žiūrėti į kompasą, kad atitiktų kryptis, kuri nesikeičia vos ne ištisas savaites. Tarkime, jeigu vėjas tris dienas pučia į vieną pusę, o paskui pasikeičia dešimt minučių pagal laikrodžio rodyklę, tenka pakreipti bures, ir vėl be pokyčių plaukiama tris dienas. Taigi, budėdamas turi stovėti penkias valandas. Ką veikti tada? Pirmas penkiolika minučių galima prisiminti ką nors iš praeitos ar šios dienos įvykių, tada penkiolika minučių vėl juos iš naujo apmąstyti ir netrukus ateina suvokimas, kad nebėra jokios „įdomios medžiagos“, kurią būtų galima apdoroti. Po kelių kelionės dienų nebeturi nei ką kitam žmogui pasakyti, nei ko paklausti… Viduje kažkas tarsi pradeda maištauti, kaisti: reikia užduočių, šviežių dirgiklių, o jų nėra. Aiškiai pamačiau, kaip stipriai priklausau nuo aplinkos, „socialinio burbuliavimo“, kurio pilnas gyvenimas krante. Patyrę jūreiviai iš anksto įspėjo: kad kelionėje būtų lengviau, turi nuolat ką nors veikti (skaityti, ruošti maistą, bendrauti ir t. t.), tačiau supratau, jog toks elgesys bus bėgimas nuo tylos ir savęs. Net kiek užpykau ant savęs: ar aš sau toks neįdomus, o tyla viduje tokia nuobodi, kad bėgčiau nuo jos? Gal galima kitaip? Supratau, kad tai ir yra vidinė mano kelionės užduotis.
Pradėjau stebėti kapitoną: atsisėdęs jis galėdavo ramiai žiūrėti į tašką vandenyne kelias valandas, iš šono matydavau, kad jis mąsto, tik jo mąstymas kažkoks kitoks, ramesnis. Pabandžiau ir aš: atsisėdau ir žiūriu tolyn, o viduje kaip stebėtojas regiu, kad protas nuobodžiauja, verda minčių košė. Jei ramiai stebiu, kaip mintys ateina, praeina, o pats neužsikabinu ir neduodu joms peno, jos dar pasirodo kelis kartus, bet galiausiai liaujasi. Galvoje lieka savotiškas vakuumas. Tai lyg meditacija.
Jutau, kad taip būdamas pakinta laiko, ir erdvės suvokimas, pakinta pats buvimas. Kai toji būsena pagilėjo, tarsi iš naujo pamačiau žvaigždes, jų šviesą. Anksčiau išvydęs žvaigždę iš karto mintyse pradėdavau monologą: „Kaip rasti Didžiuosius Grįžulo Ratus? Suradau… Oho, pasirodo, ties pusiauju jie išsidėstę visai kitaip nei Lietuvoje. O ką rodo mano IPhonežvaigždžių atpažinimo programa?..“ Taip „įdarbindavau“ žvaigždynus. Būdamas tos kitosbūsenos ir matydamas žvaigždes viduje suvokiau: gražus išsidėstymas, ir viskas. Anksčiau laivo svyravimą kontroliavau kūno padėtimi, įsispirdamas į pagrindą, o dabar atsipalaidavau ir tiesiog leidau laivui siūbuoti. Taip žvaigždes ir siūbavimą stebėdamas porą valandų pamačiau, kad ir vėjas tapo savas, kad tiesiog esu, ir sąmonė reikalinga tik tam, kad užfiksuotų kintančias vidines būsenas. Kai buvau apimtas tos būsenos, pajutau keistą džiugesį, bet ne todėl, kad turėjau kokią nors priežastį, o tiesiog dėl to, kad buvau atviras pasauliui. Ką reiškia atviras? Kad protu nebandau nuspėti, kas bus paskui (pavalgysiu, miegosiu), nesikabinu už praeities, tiesiog esu. Esu čia ir dabar, nors pasakymas „čia ir dabar“ jau toks nuvalkiotas…
Kartais pavykdavo į tą būseną pasinerti taip giliai, kad penkios budėjimo valandos praeidavo itin šauniai: kildavo tiek džiaugsmo, kad nenorėdavau net miego, ir nuėjęs į jachtos priekį tiesiog mėgavausi tuo, kas vyksta. Man toji būsena buvo didžiausias laimėjimas, nes ji – besąlygiškas džiaugsmas, kuris nekainuoja. Jos nereikia užsitarnauti. Ji visados yra giliai manyje. Vienintelis noras buvo sugebėti tą būseną atkurti, kai grįšiu į krantą.
Atlantas ir kiti
Iš pradžių maniau, kad visi įgulos nariai patiria panašius išgyvenimus – juk visi „pirko bilietą į tą patį kino filmą“. Visgi buvo kitaip, nors iš pirmo žvilgsnio darėme tą patį: tie patys budėjimai, tiek pat valandų. Supratau, kad labai svarbu, ar atsiduodi tai būsenai, ar bandai protu valdyti situaciją, išlaukti, iškentėti.
Veikliems žmonėms buvo sunkiausia – juk daugelis įgulos narių buvo aktyvūs verslininkai, lyderiai, gyvenime turintys aiškią nuomonę bet kuriuo klausimu. Tyloje kiekvienas elgėsi savaip. Vienas iš kelionės draugų stengėsi kuo ilgiau miegoti, kitas rašė dienoraštį, trečias buvo tikintis, tad pradžioje daug meldėsi, skaitė Bibliją. Pora įgulos narių kelionėn paėmė alkoholio: truputį išgeria, pabendrauja, pasidžiaugia, kad neserga jūros liga, tačiau po dviejų savaičių pamačiau, kad liovėsi. Atlantas nugalėjo ir tai. Vandenyno tyla palietė visus be išimties: galėjai matyti, kaip iš pradžių daug kalbėję žmonės vėliau tarsi norėdavo ko nors paklausti, bet vartydavo tuos žodžius viduje, vartydavo ir galiausiai jų neištardavo. Apskritai, tuščių kalbų sumažėjo, šnekas „koks aš šaunus, nes galiu / moku / padarau…“ pakeitė dalijimasis išgyvenimais, vidiniais pojūčiais, o tie, kurie pradžioje daugiausia kalbėdavo, kelionės gale virto klausytojais.
Tyla grįžus į krantą
Jaučiu didelį skirtumą, koks buvau prieš kelionę ir dabar. Suvokiu, kad anksčiau man nuolat reikėjo dėmesio, gauti grįžtamąjį ryšį ir per kitų žmonių atspindžius padidinti savojo „aš“ svorį savo akyse, o dabar svorį pajutau viduje ir tų kitų atspindžių nebereikia. Būdamas su kitais galiu kalbėti, galiu tylėti. Man įdomu būti vienumoje. Gyvenimas tapo pilnavertiškesnis: darau tai, ko man tikrai reikia, o ne siekdamas kam nors patikti. Dėl savęs ir savo gyvenimo jaučiuosi tvirčiau ir ramiau.
Grįžus tylos tapo daugiau – viduje, kalboje, veikloje. Jeigu reiktų atsistoti veidu į tuščią sieną ir nieko neveikiant išstovėti tris valandas, padaryčiau tai. Suprantu, kad tai man nebūtų kančia. Nors vaikus anksčiau gąsdindavo: „Jei neklausysi, turėsi atsistoti į kampą“, galvoju, kad kartais tokie pasistovėjimai kampe gali būti geriausia dovana sau.
Kelionės dovana
Džiaugiuosi šia kelione ir jos atradimais. Išėjęs už sociumo ribų, susidūriau su savimi ir uždaviau sau klausimą: ar įmanoma įdomiai gyventi be triukšmo, nebandant visko suprasti, įvardinti, kontroliuoti? Atsakymas – įmanoma! Kadangi kelionėje sąlygos mane leido pajusti tą ypatingą būseną, tikiu, kad grįžus reikia įdėti pastangų norint ją atkurti, mokėti pajausti ją.
Pastebėjau, kad tai būsenai svetima televizoriaus, kompiuterio kompanija, jos nepatirsi parduotuvėje ar automobilyje. Geriausia ieškoti gamtoje: prieš kelias dienas eidamas į teniso treniruotę lyg atsitiktinai žvilgterėjau į medžius parke ir vėl pajutau tai, ką jutau vandenyne.
Jeigu neišmoksiu tos būsenos atkurti savo kasdieniame gyvenime, prisiversiu ieškoti toliau – plauksiu vėl, eisiu į kalnus… Visgi labiausiai noriu rasti būdą, kaip tai išmokti padaryti kasdienybėje, nes mačiau, kas atsitinka su tais, kurie pajuto tos būsenos skonį, bet nebegali jos patirti gyvendami mieste. Jie priversti jos ieškoti toli nuo namų: keliaudamas sutikau ne vieną kapitoną, kuris krante paliko šeimą, sėkmingą karjerą, viską, kas brangu, ir pasirinko gyvenimą jūroje, nes joje patirta pilnatvė neįkainojama.
