Ištikimybė sau ar ištikimybė kitiems? Štai svarbiausias klausimas. Kai duodame pažadus, kam mes pasižadame? Ir kaip laikytis duoto žodžio, kai gyvenimas nuolat keičiasi. Tai nėra lengva. Dar sunkiau suprasti ir priimti neištikimybę sau.
Kas atsitinka, kai įvyksta neištikimybė? Žmogus tiesiog pasirenka tai, kas jam atrodo geriau ir pradeda gyventi kitaip. Kitaip, bet kas apmaudu – mūsų tame gyvenime jau nėra. Jis pasirenka gyvenimą be mūsų ir tai yra skaudžiausia! Mes prarandame tai, kuo tikėjome, prarandame tai, ką norėjome „turėti“ šalia savęs visą gyvenimą.
Sunkiausia yra priimti savo pasikeitusį gyvenimą, priimti save kitokį. Todėl užuot visą energiją panaudoję tam, kad atrastume save, skiriame kitam žmogui susigrąžinti. Taip elgdamiesi neišnaudojame gyvenimo duoto šanso padėti sau ir sustiprėti. Bandydami visomis jėgomis susigrąžinti „savo“ žmogų, griauname savęs likučius ir galų gale pasijaučiame niekam nereikalingi. Išgijimas po neištikimybės sunkus, bet įmanomas. Svarbu nukreipti dėmesį į naujas galimybes, naują gyvenimą, suvokti, jog mes turime save – o tai daugiausia, ką apskritai žmogus gali turėti.
Neištikimybė yra kiekvieno žmogaus asmeninis sprendimas. Ir mes niekaip negalime jo paveikti. Mūsų pastangos sukontroliuoti žmogų tik paskatins jį ieškoti galimybių paragauti gyvenimo be mūsų. Taip pat ir mes galime ragauti kitokio gyvenimo skonio. Neištikimybė prasideda mintyse. Mintys skatina veiksmą, veiksmas – įprotį, įprotis – charakterį, charakteris – likimą. Šią grandinę lengviausia suvaldyti jos pradžioje. Labai svarbu pasirinkti, kiek ir kam norime būti ištikimi ir prisiimti atsakomybę už savo norimo gyvenimo kryptį!
Svarbu suprasti, kur veda mūsų pasirinkimai. Man ištikimybė reiškia krypties nusistatymą. Kiekvienas didelis laivas turi savo kelionės planą. Kartas jis plaukia šalia kito laivo. Kartais jį užpuola audros. Kartais šalia plaukiantis laivas nusprendžia plaukti kitur. Ir tai, kaip aš keičiu savo nusistatytą kryptį, rodo, kiek ir kam aš esu ištikimas. Kai man artimas žmogus nori pasukti link kranto, aš renkuosi – ar man tęsti kelionę pagal savo planą ir būti ištikimam sau, ar leistis į kelionę su artimu žmogumi. Kitaip tariant, kam šiuo atveju aš turiu būti ištikimas? Aš galiu būti ištikimas sau tik kai pasirenku tai, kas man yra svarbu! Jei man svarbus šalia esantis žmogus, aš paaukosiu savo kelionės planus, draugus, socialinius pasiekimus. Kitas paaukos santuoką, bet liks ištikimas savo darbo projektui ar meninei veiklai.
Ištikimu žmogumi laikau tą, kuris aiškiai suvokia savo vertybes ir elgiasi vadovaudamasis jomis. Atsižvelgdamas į savo prioritetus, jis renkasi, kas jam svarbu, ir savo veiksmais realizuoja šiuos pasirinkimus. Tik žmogus, jaučiantis save, žinantis, kas jam yra svarbu, gali būti iš tikrųjų ištikimu žmogumi. Jis kaip didelio laivo kapitonas – žino kryptį, bet reaguoja ir į aplinkoje esančius ženklus. Šalia tokio žmogaus jautiesi saugiai, nes jo veiksmai atitinka jo vertybes ir kiekvienas sprendimas yra pasvertas. Tokį elgesį vadinu ištikimybe. Kartais tokio žmogaus poelgiai skaudina, nes neatitinka mūsų lūkesčių ir norų. Bet laikui bėgant suprantame, kad geriau sąžiningas buvimas atskirai nei kančia kartu.
Oleg Kovrikov 2011
