Keliautojas, režisierius ir ugdomojo vadovavimo (koučingo) treneris Olegas Kovrikovas savo šeimai pastatė šamanų ritualų įkvėptą molinį namą. Trečius metus vyras jame šiltai ir jaukiai gyvena su žmona Inga, dukra Amelija ir mažuoju sūneliu Emiliu. Namas iš šiaudų ir molio pastatytas standartiniame šešių arų sodų bendrijos sklype. Jo kaimynystėje – akiai įprasti mūrinukai, kuriuose dabar gyvena daug nuo miesto šurmulio pabėgusių šeimų. Tačiau iš gretimų pastatų gausos Kovrikovų namas išsiskiria ne tik molinėmis sienomis, velėna dengtu stogu, bet ir neįprasta aura – čia žmonės dažnai užsuka pasikalbėti su šeimininku, atvažiuoja bendraminčių iš kitų miestų ir šalių, lankosi šamanai, kurių pasaulėjauta Olegas labai domisi. Molinuko šeimininkas savo valdas elektra aprūpina saulės baterijomis. Jos energijos pagamina tiek, kad pakanka visam ūkiui ir elektra varomam automobiliui, kuriuo Olegas važinėja, įkrauti.
Molinės šaknys
O. Kovrikovas sako, kad nėra blogų ar gerų namų – kiekvienas atspindi jį statantį žmogų. Vienam reikia prestižinio, išblizginto būsto ir tobulos pievelės, o štai jam iš šiaudų ir molio suręstas namas tapo savita įsišaknijimo išraiška. Anksčiau daug keliavęs, adrenalino teikiančia veikla domėjęsis vyras tvirtina vieną dieną suvokęs, jog laikas įleisti šaknis. „Mano būdas reikalauja ugnies, oro, laisvės. Daug keliauju, man sunku ilgai išbūti vienoje vietoje. Tad pagalvojau, kad jei noriu statyti namą, turiu tai daryti pats. Kuo ilgiau ir sunkiau statysiu, tuo labiau įleisiu jame šaknis. Taip ir nutiko“, – prisipažino unikalaus namo šeimininkas. Jis patikino, kad statybų procesas išmokė kantrybės, susitelkimo, pastovumo, ugdė atsakomybę ne tik sau, bet ir artimiesiems. Nors su šeima name gyvena jau trečius metus, tobulinti jo iki šiol nenustojo: kai baigė įrengimo darbus, susidomėjo medžio drožyba. „Tas namas mane labai pakeitė – nurimau, tapau pastovesnis. Čia turiu saviraiškos erdvę – vis ką nors drožinėju, tvarkau, tobulinu“, – pasakojo Olegas. Vyras, iš prigimties būdamas kūrybingas, mieste jautėsi suvaržytas, jo netenkino vartotojų gyvenimo būdas. Tik savo rankomis pastatęs namą, rado kūrybos džiaugsmą smulkmenose – drožinėti seną kelmą, kurti akmenų kompozicijas, muzikuoti su bičiuliais ir bendraminčiais.
Netradicinė režisūra
Prieš kurį laiką O. Kovrikovas susipažino su Lietuvos rusų dramos teatro aktoriumi Eduardu Murašovu ir pastatė spektaklį pagal garsaus rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę „Iliuzijos“. Tiesa, kaip režisierius jis buvo taip pat netradicinis. „Žinau, Lietuvoje įprasta, kad režisierius yra tarsi diktatorius, kuriam visi paklūsta, bet aš dariau kitaip – leidau aktoriams kurti, kalbėjausi su jais kaip su lygiaverčiais partneriais. Tai labiau priminė psichoterapiją nei režisūrą. Man spektaklis yra aktoriaus dialogas su žiūrovais. Jei tai, ką kalbi, tau svarbu, patikės ir kiti. Vengiau bet kokių dėmesį nuo dialogo nukreipiančių detalių. Pjesė man atrodė labai įtaigi, tad nebuvo reikalo jos stiprinti papildoma butaforija. Spektaklis rodytas ne vienus metus, žiūrovų nestigo, vadinasi, pavyko“, – džiaugėsi vyras. Šiuo metu įvairiuose renginiuose Olegas rodo jau antrą savo sukurtą spektaklį „Ufo“ – apie žmones, susidūrusius su nežemiškomis civilizacijomis. Šis darbas taip pat sulaukia žiūrovų dėmesio. Pasak O. Kovrikovo, teatras ir režisūra jo gyvenime atsirado netikėtai: „Man pasisekė, kad Rusų dramos teatrui vadovaujantis Jonas Vaitkus vertina žmones ne pagal statusą. Paklausė, kodėl noriu statyti spektaklį pagal pirmąją pjesę, juk ji turi tiek daug žodžių, tokia nuobodi. Paaiškinau, ir J. Vaitkus manimi patikėjo. Antrasis spektaklis taip pat atsirado iš šio pasitikėjimo.“
Troško ekstremalių pojūčių
Olegas tvirtino, kad prisimindamas save ankstesnį, iki molinio namo statybos, regi veiksmo, ekstremalių pojūčių troškusį žmogų. Jam reikėjo visą kūną užliejančio adrenalino – lėkti motociklu, jėgos aitvaru, pasinerti į aštrius pojūčius taip stipriai, kad laikas tiesiog sustotų. Tačiau visi tie pojūčiai buvo išoriniai, vidinės harmonijos teikė mažai. Virsmas įvyko tada, kai jis mėnesį jachta plaukė Atlanto vandenynu iš Amerikos į Europą. „Jachtoje nieko nevyksta: tas pats vanduo ir vėjas aplinkui. Net galvoti neturi apie ką. Tuomet įkrenti į didelę tuštumą ir vidinę tylą. Štai tada ir suvokiau, kad didžiausias iššūkis – išgyventi ir prisijaukinti tą vidinę tylą. Dėl to žmonės eina į kalnus, plaukia jūromis. Po kelių dienų viduje prasideda nuostabūs procesai: pilnatvės, besąlygiškos meilės viskam jausmas. Tada supratau, kad, užuot ieškojęs įvairių pojūčių išorėje, verčiau nukreipsiu žvilgsnį į savo vidų – ten glūdi visi atsakymai į mane kamuojančius klausimus. Lavinti subtilius vidinius procesus yra daug intensyvesnis gyvenimo potyris, nei skraidyti parasparniu ar lėkti motociklu“, – tvirtino Olegas.
Vidinio kelio paieškos jam prasidėjo vaikystėje, šeimoje. Baimė būti nesuprastam, nepalaimintam tėvų kėlė daug nerimo. Prisipažino, kad augo ne pačioje sėkmingiausioje aplinkoje – tėvas piktnaudžiavo alkoholiu, o Olegas įvairiais būdais stengėsi jam padėti išbristi iš šių problemų. Tokia patirtis jį anksti subrandino ir suteikė savarankiškumo. Besąlygiška mamos meilė vaiko gyvenimui davė švelnumo. Vyras tikina esąs dėkingas abiem tėvams. Vienas jį privertė būti stipriu, kitas išmokė mylėti. „Labai anksti supratau, kad esu vienas. Išmokau neprisirišti, ir tai iššūkis dabartinei mano šeimai. Vis dėlto žinau vieną dalyką – jeigu būsiu nepriklausomas, tačiau laimingas ir savimi patenkintas, o ne tiesiog geras, bet viduje tuščias tėtis, mano vaikams dėl to bus tik geriau. Mudu su žmona daug apie tai kalbamės. Pastaruoju metu vis dažniau pastebiu: net laisvės, kurios taip trokštu, atsisakymas dėl jų duoda man daug gėrio. Kad ir šio namo statymas – apsiribojau vieta ir laiku, tačiau pajutau ryšį. Tai vieta, kur mano širdis, kur galiu grįžti“, – patikino pašnekovas.
Prijaukintos žuvytės
Savo namų kieme Olegas turi nedidelį tvenkinėlį, kuriame plaukioja keletas egzotiškų raudonų žuvelių. Vyras šmaikštavo, kad sugebėjo jas prisijaukinti – įmerkęs ranką į vandenį pademonstravo, kaip žuvelės priplaukia prie šeimininko ir leidžiasi net paglostomos. Jis maitina augintines iš savo rankų ir šios visiškai nesibaido liečiamos žmogaus. Olego įsitikinimu, žuvys pasižymi kolektyvine sąmone. Kai prijaukino pirmąsias, jis atkreipė dėmesį, kad kitos žuvys taip pat pradėjo nebijoti ir leistis paglostomos žmogaus. Vienintelis pavojus vandens gražuolėms – šeimininkų katinas. Jo vardas toks pat nestandartinis, kaip ir viskas Kovrikovų namuose, – P. Mišelis, namiškių vadinamas tiesiog Miša. Katinas mėgsta pažvejoti tvenkinėlyje, tačiau raudonų žuvelių, pasak Olego, neliečia, gaudo čia pat plaukiojantį mailių.
Energiškai tinkama vieta
Stiprų ryšį su gamta jaučiantis vyras, kaip pats prisipažino, ir statydamas savo molinį namą mokėsi iš gamtos: „Norėjau, kad jame nebūtų aštrių kampų, tiesių, žvilgsnį laužiančių linijų, kad viskas būtų aptaku, harmoninga. Vietos energija turi atitikti vidinę žmogaus energiją. Namai labai daug pasako apie juose gyvenančius žmones. Pastatytus perka tie, kurie yra savo gyvenimo administratoriai. Kūrėjai mėgsta susiręsti būstą patys. Namas iš šiaudų visai netiks stereotipiškai mąstančiam, tradicijų besilaikančiam žmogui. Juk visi girdėjome pasaką apie tris paršelius, nuo vaikystės žinome – pasitikėti galima tik tvirtu mūrinuku, bet ne šiaudine trobele. Man toks gamtos linijas atkartojantis namas iš natūralių medžiagų leidžia jaustis visumos – gamtos, visuomenės, visatos – dalimi.“
Dabar Olegas atrodo įsišaknijęs visais atžvilgiais. Tai liudija ne tik interjere dominuojantis medis, bet ir neatsitiktinai pasirinkta vieta. Šį sodo sklypą Pavilnyje gavo dar jo seneliai. O ąžuolas kieme stiebiasi iš penkiamečio Olego pasodintos gilės. Tiesa, jis pats ilgai nelaikė šitos vietos sava. „Dar prieš kelerius metus neįsivaizdavau, kad galėčiau gyventi kaime. Turėjau daug įvairios veiklos, ieškojau ekstremalių įspūdžių, o dabar tempą noriu sulėtinti, – pasakojo vyras. – Labai svarbu rasti sau energiškai tinkamą vietą. Anksčiau maniau, kad greitas miesto ritmas yra blogis, o gamta, ramybė – gėris, bet iš tiesų reikia ir vieno, ir kito. Įkurdinkim jauną, veržlų, atsiskleisti siekiantį žmogų tokiame užmiesčio name, ir jis aptings, taps apatiškas. Viskam yra savo laikas.“
Pas Nepalo šamanus
Tačiau jau lapkritį O. Kovrikovo laukia nauja kelionė: su lietuvių komanda, kurioje bus ir aktorius Leonardas Pobedonoscevas, jis ketina bėgti labdaros maratoną Nepale. „Tai jau darėme Siera Leonėje ir už paaukotus pinigus pastatėme mokyklą. Dabar joje mokosi 150 vaikų. Šį kartą renkame pinigus vienai Nepalo mokyklai, sugriuvusiai per žemės drebėjimą, atstatyti. Nepale visą mėnesį gyvensiu ir dirbsiu su vietiniais šamanais. Kartu viską fiksuosiu nuotraukose ir savo dienoraštyje. Grįžęs ketinu visa tai sudėti į knygą apie Nepalo šamanų gyvenimą“, – kelionės planais pasidalijo O. Kovrikovas.
Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Zmones/molinio-namo-magija/229154
© Lietuvos žinios