"Nuotykis į niekur"

„Nuotykis į niekur“ – taip vadinu „tiesos“ paieškas. Bet pačiam šios paieškos patinka, nes svaigina galvą. Išjungia ją iš koncepcijų ir savo Ego ribų. Тik ieškodami, jausdami, klausydami muzikos/savęs/kitų – susijungiame su pasauliu. Su jo vibracijomis, išmintimi. Paliekame bijantį Ego. Mes susijungiame su viskuo… Grįžtame į tai iš kur atėjome. Tai gydanti patirtis protui, sielai, ląstelėms. Grįžimas į save padeda mums turėti poziciją, reikštis, apsaugoti savo fizini kūną. Todėl „savyje“ noriu būti tik tiek, kad parūpinčiau gyvybiškai svarbias sąlygas išgyventi sau ir savo artimiems. Nors, dažnai galvoju, kad tai irgi darau iš Ego baimės. Ir iš tikrųjų išgyvenčiau, net pilnai ir visam laikui ištirpęs visumoje. Ir dabar labai daug dėmesio ir energijos skiriu stebėdamas šia ploną liniją tarp savęs (atskirto) ir savęs (susijungusio). Lyg norėčiau įeiti į Dievo namus, tuo pačiu išliekant savimi. Arba išmokti išjunginėti save, kai atsirandu Jo namuose… Arba tiesiog išjunginėti save, kad atsirasčiau Jo namuose… Nes tik taip vyksta šie procesai. Ir kai aš Jo namuose, ten visur tiesa. Bet ji nėra pastovi ar kažkaip užbaigta. Nes ji susijusi su viskuo, todėl nuolat transformuojasi. Tiesa kaip procesas, kuris nuolat aplenkia mūsų suvokimą. Mes ją norime pagauti ir suprasti, o ji išslysta, ištirpsta, kaip illiuzija. Ir mes nuolat grįžtame i Dievo paieškas. Nes ieškodami Tiesos – mes ieškome Jo namų. Ir tai nuostabus žaidimas. Kuriame daug šviesos ir meilės…