Pietų Amerikos šamanų ritualai daugeliui europiečių atrodo mistiški ir sunkiai suvokiami. Tik maža dalis europiečių apie panirimą į transą, sielos keliones ir mokymąsi iš šamaniškų augalų gali kalbėti kaip apie natūralią patirtį. Vienas iš jų – psichoterapeutas, ugdomojo vadovavimo specialistas ir teatro režisierius Olegas Kovrikovas, kuris beveik tris mėnesius praleido Peru džiunglėse kartu su vietiniais šamanais.
Kaip susidomėjote šamanizmu ir atsidūrėte Peru?
Žmonės gyvena remdamiesi susikurtomis sąvokomis ir pasaulio sampratomis, o mane visada domino tai, kas yra už sąvokų, už proto suvokimo ribų. Dirbu teatre, kur yra ir daugiau žmonių, žiūrinčių į pasaulį iš dalies kaip į iliuziją. Vieną dieną kolega papasakojo apie mokymąsi iš augalo. Jis sakė, kad augalai yra tikrieji mokytojai, o šamanai tik palydi į tam tikras sąmonės būsenas. Būtent tam tikrų augalų nuovirai sukelia savotišką transą, kurio metu galima susidurti su mirties išgyvenimo pojūčiu, patirti seniai pamirštus išgyvenimus ir netgi pamatyti save motinos įsčiose. Man visa tai atrodė mistiška, bet taip pat traukė dėmesį, tad pradėjau šamanizmu domėtis. Daug skaičiau, atradau, kur šamanų apeigos vyksta Europoje. Dalyvaudamas apeigose pamačiau kitokį pasaulį – labai intensyviai ir neįprastai patyriau gyvenimą, atėjo tam tikri suvokimai. Tada supratau, kad nebenoriu mokytis iš knygų. Norėjosi realių išgyvenimų, tad jų patirti išvykau į Peru kartu su 18 žmonių iš įvairių Europos šalių.
Ko ten buvote mokomas?
Pirmiausia reikėjo laikytis specialios dietos. Valgėme tik ryžių košę, nes turėjome išvalyti savo kūnus ir sustiprini savo jautrumą. Be to, gyvenome džiunglėse, atskirti nuo civilizacijos ir bendravimo. Nebuvo telefono, televizijos, interneto. Kiekvienas žmogus galėjo praleisti daug laiko pats su savimi. Iš tikrųjų akivaizdžiai sustiprėjo jautrumas išoriniams dirgikliams (kvapams, kūniškiems pojūčiams). Besilaikant šios dietos, šamanai kiekvienam išrinko po skirtingą augalą. Kiekvienas augalas turi išskirtinių bruožų, pvz.: išmintingumo, susivaldymo, lankstumo, jautrumo. Aš gavau medį, vadinamą ajachuma. Vartojant šį augalą vykdavo ritualai. Kiekvieno iš jų metu patirdavau transo būseną, kuri primena sąmoningą sapną. Paniręs į tas būsenas tarsi matydavau, kad pasaulis yra sudarytas iš keturių energijų (vandens, oro, ugnies, žemės) ir, kad tos energijos veikia viena kitą. Vėliau pamačiau, kaip tarpusavyje veikia diena ir naktis, tada planetų daromą įtaką žmogui. Maždaug po savaitės supratau, kaip tos žinios ateina. Juk man tų žinių niekas nepasakojo, o ir aš pats niekur neperskaičiau. Supratau, kad visa informacija yra ne išorėje, tačiau lyg ir manyje, o dėmesio sutelkimas į rūpimas temas padeda atrasti atsakymus. Na, o aš labai norėjau geriau suvokti pasaulį, suprasti, kaip vienas kitą veikia skirtingi elementai. Po kelių savaičių prasidėjo kitas mokymosi etapas, kurio metu mokiausi prisijunginėti prie savo ir sau artimų žmonių energijos, pajausti jų emocijas, skausmą.
Ką vadinate žmonių energija?
Mūsų kūnas sudarytas iš ląstelių, kurios nuolat atsinaujina. Seniausia organizmo ląstelė gali būti 7–10 metų, tačiau dauguma jų atsinaujina labai dažnai. Tarkim, odos ar akių ląstelės atsinaujina per kas 5–7 dienas. Taigi akivaizdu, kad žmogaus kūnas pasikeitęs jau daug kartų. Atkreipkime dėmesį į tai, kad naujos ląstelės identiškai pakartoja buvusios ląstelės struktūrą. Atrodo, kad kiekviena ląstelė turi kažkokia informaciją, kuri padeda atsikurti identiškai. Tą vientisą informaciją arba atmintį, pagal kurią atsinaujina kūnas, aš ir vadinu energija. Ir štai, jeigu ląstelė suserga, tai informacijoje (energijoje) atsiranda ligos kodas. Dėl šio pokyčio nauja ląstelė taip pat gimsta su pažeidimu. Ir esmė tame, kad serga ne mūsų kūnas, bet jame esanti informacija (energija). Kalbant konkrečiai, gimdamas kūdikis gauna informaciją iš išorinio pasaulio, o vėliau auga ir patiria įvairias traumas (bendraudamas su tėvais, darželyje, mokykloje). Kiekviena psichologinė trauma užfiksuojama ir ilgainiui atsiranda psichologinės bei fizinės ligos. Įtaką žmogaus energijai daro ir valgomas maistas, klausoma muzika ir pan.
Kokį poveikį turi augalai, naudojami šamaniškiems ritualams? Turbūt daugelis pasakytų, kad jie tiesiog sukelia haliucinacijas…
Augalai, o taip pat šamaniškų būgnų garsai bei dainavimas padeda įeiti į transo būseną. Europoje ir Sibire naudojami tam tikri grybai ir uogos, Afrikoje – specialios šaknys, Pietų ir Vidurio Amerikoje – kaktusas pejotas. Dabar jau populiarėja ir ajavaska – dviejų augalų mišinys. Augalai padeda išjungti loginį mąstymą – žmogaus ego liaujasi viskam vadovauti ir protas atsiduria stebėtojo pozicijoje. Regimos ne haliucinacijos, o tiesiog kitoks pasaulio vaizdas – supintas iš energijų ir santykių.
Taigi šių psichotropinį poveikį turinčių augalų prilyginti narkotikams negalima?
Negalima. Pirmiausia todėl, kad ir patys narkotikai skiriasi tarpusavyje. Kalbant konkrečiai apie šamanišką augalų mišinį ajavaską, jis nesukelia priklausomybės. Netgi priešingai, ajavaska išlaisvina nuo kitų priklausomybių: tabako, alkoholio, tam tikrų elgesio įpročių. Be to, šis mišinys nepalieka nemalonių pojūčių, šalutinio poveikio. Nejaučiamas fizinis silpnumas ar galvos skausmas. Na, o dėl poveikio smegenims ir sąmonės būsenos praplėtimo – taip, tai bendra ir narkotikams, ir šamaniškiems augalams. Kita vertus, poveikį smegenims taip pat daro ir kai kurie vaistai bei alkoholis.
Kokį įspūdį paliko patys šamanai? Ar jie išsaugojo gentinį, truputį laukinį gyvenimo būdą?
Liūdna, tačiau į šamanų veiklą įsiterpė komercija, kuri gadina ir pačius šamanus. Kai kurie šamanai, pradėję bendrauti su europiečiais, praranda ryšį su gamta, nebesilaiko specialių dietų ir degraduoja. Dalies šamanų veikla yra tiesiog pramoga turistams, o anksčiau jų užduotis buvo gydyti žmones, rūpintis savo gentimi sužinant, kada ir kur galima medžioti, kada sėti ir nuimti derlių. Dabar Pietų Amerikoje jau yra parduotuvių, greito maisto restoranų, neliko gyvenimo gamtos ritmu. Norint surasti labai artimą gamtai šamaną, reikia pačiam eiti į džiungles ir ieškoti. Tikėtina, kad atrastas atsiskyręs šamanas sutiks kažko pamokyti ir už tai neims pinigų. Beje, miškuose gyvenančių atsiskyrusių šamanų yra ir Lietuvoje. Tokie žmonės pažįsta augalus, gamtos energijos ciklus, turi gerą ryšį su gamta.
Galima suprasti, kad miestai yra šamanizmo priešas.
Miestuose viskas įgyja „perku–parduodu“ formą, todėl juose šamanas keičiasi, tampa paslaugos tiekėju, o ne tarpininku tarp gamtos ir žmogaus. Tiesiog taip jau yra, kad žmogus, kuris supranta gamtą ir kalba su augalais, turi būti jų apsuptyje. Atskirtas nuo gamtos ir atsidūręs mieste toks žmogus tiesiog išdžius.
Šamanizmas ir jo ritualai – mistiška veikla. Kaip atsirenkate, kas šamanizmo filosofijoje yra tiesa, o kas pramanai?
Šamanizmas yra vienintelė religija, kuri neturi vienos filosofijos ir laikoma viena seniausių dvasinių patirčių, kuriai jau apie 60 000 metų. Ši dvasinė patirtis paplitusi skirtinguose žemynuose ir visur yra labai panaši. Galima sakyti, kad šamaniškas ritualas yra įėjimas į transo būseną ir susiliejimas su visu pasauliu, su Dievu. Patirtas būsenas mūsų protėviai turėdavo papasakoti savo genties nariams ir taip gimdavo mitai, pasakos. Kadangi šamaniškų ritualų patirtys yra neįprastos, jos perteikiamos pasitelkiant metaforas. Tačiau tai viso labo skirtingų žmonių perteikti išgyvenimai, kurių šamanai nesiekia susisteminti ir sukurti šamanizmo sąvokas. Šamanai visko moko per patirtis – mokinį paruošia ir padeda įeiti į transo būseną. Na, o noras iš visko gauti naudos, sukurti sąvokas ir viską susisteminti būdingas mums, europiečiams.
Ar nebaisu prarasti bet kokią kontrolę ir pasinerti į mistiškas patirtis?
Žinoma, baimę patirti teko, tačiau tada aš savęs paklausdavau, ko gi aš bijau. Jeigu esu Dievo kūrinys, tai man nėra ko bijoti. Bijo mūsų ego, kuris viską paverčia sąvokomis ir bijo, kad tos sąvokos sugrius. Juk kai gyvenime susiduriame su kažkokiu neapibrėžtumu, naujove, iš karto lyg ir stengiamės save apginti, grąžinti save į seną, mums jau pažįstamą pasaulį. Tada savęs paklausdavau, kam gi reikia taip saugoti save – tą saugų, tačiau sampratomis suvaržytą Olegą, kuris save supranta kaip spektaklių režisierių, psichoterapeutą ir ugdomojo vadovavimo specialistą. Baimės akimirką save verčiau suprasti kaip Dievo kūrinį, o tokiu atveju aš negaliu savęs apibrėžti, esu niekas ir viskas tuo pat metu, taigi man niekas ir negresia.
Kas mokymosi metu labiausiai šokiravo?
Šokiravo tai, kad žmonės, kurie jau penkis metus einu dvasiniu keliu, mokosi įvairių patirčių ir laikosi specialios dietos, tebeskirsto viską į gera ir bloga, į teisinga ir neteisinga. Man atrodo, kad ėjimas dvasiniu keliu padeda nutraukti kovą prieš tariamą blogį ar už tariamą gėrį ir skatina priimti viską kaip paprasčiausiai skirtingus pradus. Galbūt tai ne šokas, bet labiau stebėjimasis, kad kai kuriuos žmones prigimtis kovoti verčia visą gyvenimą.
O kodėl dalis jūsų komandos išsigando ir atsisakė minties mokytis šamanizmo?
Kai kurie vyko tikėdamiesi rasti komfortą, o gyvenome džiunglėse, kur prastos higienos sąlygos ir nesaugu. Nuvykus ėmė kilti vanduo ir visos upės virto vienu didžiuliu ežeru. Tada grupė skilo į dvi dalis: vieni išsigando ir reikalavo saugumo, o kiti manė, kad tai visa tai reikia pereiti, priimti kaip dietos dalį. Atkrito maždaug trečdalis žmonių. Suprantama, kad dėl savo sveikatos išsigando nėščia moteris ir vėžiu sirgę žmonės. Jie ėmė reikalauti galimybės sugrįžti į miestą. Tiesą sakant, išsigando ir kai kurie šamanai. Jie bijojo, kad kils potvynis ir visi nuskęs.
Taip pat buvo pavienių žmonių, kurie ėmė nuobodžiauti praėjus mėnesiui. Jie norėjo pakeliauti, pamatyti daugiau vietovių. Iš tikrųjų sunku ilgai išbūti atskirtam nuo visuomenės. Visi tą laiką išgyveno skirtingai: vienas žmogus ėmė vaikščioti su Biblija rankose, kitas nuolat atlikinėjo jogos pratimus, trečias mokėsi dainuoti kažkokį kūrinį. Grupėje buvęs tatuiruočių meistras kiekvieną dieną piešė vis naujus eskizus. Kai kurie viskuo nusivylė, nes atvyko tikėdamiesi greito gydymo, o pamatė, kad to negaus, nes esmė buvo vykstančių ritualų metu mokytis, kaip tapti šamanu ir draugauti su augalais.
Ko gero, kelionė pakeitė ir jus?
Iš tikrųjų suvokiau daug dalykų. Į kelionę išvykau manydamas, kad gamta yra gėris, o miesto ritmas yra blogis. Lygiai taip pat medituojantis žmogus atrodė geras, o tas, kuris skuba, daug mąsto ir priima sprendimus, yra blogas. Grįžęs iš Peru jau suprantu, kad miestas ir gamta paprasčiausiai turi skirtingas energijas ir su tuo nereikia kovoti. Taip pat ir aš galiu būti visoks – kartais konkretus ir racionalus, o kartais laisvas nuo savo vaidmenų visuomenėje, socialinio statuso. Supratau, kad normalu, jog skirtingu laiku ir skirtingoje vietoje, man reikia nevienodų dalykų. Pajutau pasaulyje vienybę, nejaučiu poreikio kažką skirstyti į gera ir bloga. Kita vertus, dalykus vertinu, kaip man tinkamus arba netinkamus. Dabar esu jautresnis ir jaučiu, kad įtaką daro viskas: valgomas maistas, žmonės, su kuriais bendrauju ir netgi dalyvavimas virtualiose diskusijose. Iš visų dalykų gauname energiją, kuri mus keičia. Padidėjęs jautrumas taip pat leidžia lengviau pajausti kitą žmogų, o tai labai padeda dirbant su žmonėmis.
Žurnalas „Burėja“ Nr.6/2013
Irmina Žukauskaitė
2013-03-19