Balandžio 20 ir 21 dienomis Lietuvos rusų dramos teatras pasitinka žiūrovus neeiline premjera. Tai spektaklis, kuriame nėra nei tikrų personažų, nei tikro veiksmo. Juos žiūrovai turės susikurti mintyse patys. Šiame intymų susitikimą primenančiame spektaklyje neskambės muzika, žvilgnis neklaidžios tarp gausių dekoracijų, o keturi aktoriai nebebus aktoriai.
Spektaklis „Iliuzijos“, statomas pagal garsaus šiuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo, garsėjančio netradiciniu požiūriu į dramaturgiją, pjesę. Kūrinio ėmėsi teatralams neįprastas veidas – ugdomojo vadovavimo (angl. coaching) seminarus vedantis Olegas Kovrikovas.
Apie pirmuosius žingsnius teatro virtuvėje, spektaklio koncepciją ir kūrybinį procesą – pokalbis su režisieriumi: Nuotr. iš asmeninio archyvo
– Olegai, kaip nusprendėte išmėginti jėgas teatro režisūroje – pagal profesiją esate ugdantysis vadovas (angl. coacher)?
– Mano darbas – padėti žmonėms atskleisti savo galimybes ir nukreipti juos jų norimos ateities link. Tai man labai padeda dirbant su aktoriais. Bandau suvokti teatrą, būdamas kitos profesijos atstovas. Savo darbe pastebėjau, jog stipriausi momentai būna tada, kai žmogus atsiveria ir pasako kažką svarbaus ir asmeniško.
Kai einu į teatrą, man dažnai pritrūksta „tiesos akimirkų“. Nuolat bandau nuspėti, ką jaučia aktorius, vaidindamas savo vaidmenį, kaip režisierius išgyvena spektaklio temą, todėl stengiuosi, kad mano spektaklis būtų „permatomas“: jame turi matytis ir aktoriaus santykis su tema, ir režisieriaus išgyvenimai. Taip aš įsivaizduoju susitikimą su žiūrovu, kuris jaudina, keičia mąstyseną, leidžia pasisemti šviesios energijos. Teatras man yra labai geras instrumentas pokalbiui su žiūrovu, instrumentas, kuriuo galima prie jo „prisiliesti“, užduoti jam svarbių klausimų ir, tam tikra prasme, jį ugdyti, o teatro režisierius – aktyvi socialinė pozicija, kurioje aš esu atsakingas už tai, ką žiūrovas išsineš iš spektaklio. Didelė įtaka, kurioje yra ir tam tikrą pavojų – būtent tai man ir patinka.
– Taigi, „Iliuzijos“ – pirmas Jūsų kūrybinis projektas?
– Prieš porą metų su vienu iš LRDT aktorių sukūrėme trumpametražį socialinės-psichloginės tematikos filmą, kuris apkeliavo visą pasaulį, jį pamatė daugybė žmonių. Tai buvo tam tikra mano kūrybinio kelio pradžia. O „Iliuzijos“ – taip, pirmas mano projektas teatro scenoje.
– Jam pasirinkote dramaturgo Ivano Vyrypajevo – vieno įdomesnių naujojo rusų teatro kūrėjų – pjesę. Kuo ji Jus sudomino, sužavėjo?
– „Iliuzijose“ slypi aktuali šių dienų tema: mes žaidžiame įvairius socialinius žaidimus ne tik darbe, bet ir šeimose, dažnai pamiršdami tikruosius jausmus artimiems žmonėms; santykiai tampa tik forma, kurioje nebelieka nieko gyvo. Man tai labai rūpi ir, manau, kad nėra žmogaus, kuriam santykių tema būtų svetima, todėl ši pjesė man ir patiko. Manau, spektaklyje kiekvienas galės atpažinti save ir tai paskatins užduoti sau daugybę klausimų. Mano tikslas yra kuo mažiau šią istoriją interpretuoti – tokiu atveju, žiūrovams liks daugiau darbo.
Pjesės tema, kaip ir pats spektaklio formatas, paneigia įprastus stereotipus, koks turi buti teatras, kokia turi būti meilė ir koks turi būti gyvenimas. Tai savotiška šoko terapija. Pjesės žavesys – jos paprastumas. Tai yra tik istorija. Apie labai gražiai nugyentą gyvenimą, apie santykius, apie meilę. Noriu, kad žiūrovas girdėtų ir matytų šią istoriją, kad savaip interpretuotų ir darytų savo išvadas, nes be jo pastangų šis spektaklis neteks prasmės. O Vyrypajevas man patinka ne tik kaip dramaturgas, bet ir kaip asmenybė: jis – labai lengvai bendraujantis ir paprastas žmogus, išsilaisvinęs iš nepamatuotų iliuzijų, kurių pilnas šiuolaikinis pasaulis. Pajutau, kad sutapo mūsų požiūris į teatrą ir gyvenimą.
– Kaip susikirto judviejų keliai?
Aš tiesiog su juo susisiekiau ir pasiūliau bendradarbiauti. Buvome susitikę Varšuvoje ir Minske, kalbėjome apie „Illiuzijų” atsiradimo priežastis ir pjesės pagrindines idejas. Jis tada negalėjo atvažiuoti į Vilnių, nes kaip tik statė „Illiuzijas” Krokuvoje. Man labai įdomu su juo bendrauti – visada pasisemiu tokios ramios ir šviesios energijos.
– Kaip vyksta Jūsų spektaklio kūrybinis procesas? Pasidalinkite įspūdžiais, atradimais…
– Man labai patinka darbas su aktoriais. Pradžioje buvo sunku, kai reikėjo atsirinkti tinkamus. Organizavau tam tikrą kastingą, turėjau labai aiškius atrankos kriterijus: man reikėjo jaunų žmonių, kuriems būtų artima spektaklio tema ir jie norėtų ja dalintis. Noriu, kad aktorius labiau būtų savimi, o ne personažu – tai nėra taip lengva. Ypač teatro scenoje. Stebėjau, kiek aktoriai kalba „nuo savęs“ ir kiek jiems aktuali šitos pjesės tema. Labai džiaugiuosi galutine komanda.
– Koks Jūsų, kaip režisieriaus, darbo stilius?
– Jis labai netiesioginis: aš daugiau klausinėju, nei siūlau, todėl pradžioje buvo sunku. Aktoriai norėjo stipresnės režisieriaus pozicijos ir sprendimų, bet, iš kitos pusės, kai tą poziciją pradėdavau reikšti, kildavo stresas ir žmonės „užsiblokuodavo“. Mano tikslas buvo susidraugauti su aktoriais, tapti viena komanda, kurioje kiekvienas jaustųsi saugus ir būtų laisvas reikštis. Panašiai dirbu ir kitose srityse ir tai visada pasiteisina, nes, kai žmogus jaučiasi vertinamas, jis gali žymiai daugiau. Kai žiūriu į aktorių, man svarbu ne tik tai, ką jis vaidina, bet man įdomu ir kaip jis gyvena už viso to, ir kaip jis jaučiasi vaidindamas tokį vaidmenį.
– Taigi, suteikiate aktoriams visišką laisvę veikti patiems, savo nuožiūra, netgi stengiatės neduoti tiesioginių nurodymų. Ar nekyla sumaišties?
– Būna, kad aktoriai pasimeta, klausia kokiu greičiu jiems kalbėti, kur daryti pauzes. O aš mąstau taip: jei tai būtų vaidybinis teatras, man reikėtų paimti kokį nors žmogų iš gatvės, išanalizuoti jo elgesį, sudėlioti tam tikrą modelį ir tada – su aktoriaus pagalba – bandyti perkelti jį į sceną, bet toks variantas netinka, nes pjesėje nėra personažo. Aš noriu, kad aktoriai išeitų ir papasakotų šitą istoriją tiesiog „nuo savęs“ – tokių, kokie jie iš tiesų yra. Aš nežinau, koks tu esi žmogus ir kas tau toje istorijoje svarbiausia, bet aš noriu, kad tu būtent tai man, kaip žiūrovui, ir parodytum.
– Norite spektakliui suteikti dokumentalumo?
– Dokumentalumas tai irgi tam tikra forma, kuri atspindi tiktai buitinę realybę. Kai susitinki ir bendrauji su draugu – to juk nepavadinsi nei dokumentalumu, nei teatralumu, nei meniškumu. Tai tiesiog tikrovė. Čia ir kyla mūsų didžiausios diskusijos su aktoriais: jie mano, kad tikrumas šiaip sau „neužkabins“, kad tai turi būti kažkokia veikianti forma.
– Taigi, galima sakyti, siekiate, kad aktorius pamirštų, jog jis – aktorius?
Taip, to ir norėčiau, nes žiūrovui įdomiau matyti žmogų, kuris nesistengia nieko vaidinti. Tokiu žmogumi lengviau patikėti. Aš kartais užsiduodu sau klausimą: kaip tą istoriją papasakotų, pavyzdžiui, žmogus iš gatvės, kuriam šitos pjesės tema tiesiog labai svarbi? Kai kyla noras patikti žiūrovui ir būti įvertintam, tuomet atsiranda melas. Ir aš, ir kiekvienas aktorius „Iliuzijų“ temą interpretuojame savaip, bet aš visai ir nenoriu, kad tos interpretacijos sutaptų.
Aš netikiu, kad šiuolaikinį žiūrovą galima nustebinti įspūdžiais – jį galima pritraukti, priversti susimąstyti ir „užkabinti“ arba temos aktualumu, arba nepridengtu, atviru bendravimu ir tikru gyvenimu. Juk kai žmogus ateina į spektaklį ir žiūri, tarkim, XVIII a. siužetą, jis, manau, nori nenori susimąsto apie aktorių: kaip jis grįžta iš teatro, važiuoja į parduotuvę pirkti duonos, pieno, pasiima vaiką iš darželio ar mokyklos, grįžta namo ir… įdomu, ar tas aktorius galvoja apie teatrą namie? Tikiu, kad žiūrovas užduoda sau tokius klausimus ir, manau, kad jis su džiaugsmu pakalbintų tą aktorių po spektaklio, o už tas penkiolika minučių gyvo pokalbio sumokėtų žymiai daugiau, nei už tą spektaklį, kurį ką tik matė.
– Kodėl galvojate, kad žiūrovas nepasiges stipriai išreikštos Jūsų pozicijos?
– Visi žinome, kad „sergame“ iliuzijomis: ir aš, kaip režisierius, ir aktoriai, ir žiūrovai. Mes galime daug pamokslauti, kas iš tiesų yra gyvenimas, bet tai bus tik dar viena iliuzija. Aišku, tai mano subjektyvi nuomonė, bet, kaip dažnas teatrų lankytojas, aš neretai nusiviliu spektakliais. Manau, šiuolaikinę publiką sunku nustebinti. Daugybė spektaklių bando šokiruoti žiūrovus, bet aš galvoju, kad tai yra bėda: prie to priprantama ir tai „nebeima“. Aš pasiilgstu paprastų istorijų apie paprastus žmones, kuriuose kiekvienas gali atpažinti save. Mūsų pjesėje – istorija apie žmones, kurie visą gyvenimą gyveno labai gražiomis, didelėmis iliuzijomis. Taigi aš, kaip režisierius, tik duodu tokį pavyzdį ir pasitikiu žiūrovu – tikiu, kad jis iš tos istorijos pasiims to, ko jam reikia ir tiek, kiek jam reikia.
– Kas Jums pasirodė sudėtingiausia bandant įgyvendinti tokią koncepciją?
– Sunkiausias darbas yra scenografijos, kostiumų ir muzikiniai sprendimai, nes šių detalių kiekis ir forma gali sustiprinti temą arba nukreipti ją į šoną. Viena vertus, teatras turi tam tikras taisykles: kaip turi atrodyti scena, kostiumai, muzika, režisieriaus darbas, bet, kita vertus, mūsų spektaklio tikslas visai ne tas, todėl stengiuosi priimti tinkamą sprendimą ir būti jam ištikimas. Sunkiausia, turbūt, buvo atsisakyti muzikos.
Dėl scenografijos dailininkui irgi visada sakau – „kuo mažiau, kuo mažiau“. Aktoriams tas minimalizmas labai patiko. Jie netgi siūlė tokį modelį: kokias kėdes eidami randa pakeliui, tokias į sceną ir atsineša. Apskritai, noriu naudoti kuo mažiau papildomų priemonių ar ypatingų formų, nes to gyvam pasakojimui nereikia. Juk neįjungi muzikos tam, kad sustiprintum emociją, kai pasakoji kokią nors istoriją savo draugui. Šiuo atveju man bet kokios priemonės atrodo kvailai – bet kokie pagražinimai čia slopina istorijos vidinį potencialą. Šiame spektaklyje žiūrovo pastangų reikės daugiau, nei aktoriaus pastangų: tai pusantros valandos trunkanti istorija, kurioje nėra muzikos, pauzių, ypatingų vaizdų ar kitų elementų.
Aš galvoju, kad darbštus žiūrovas, kuris bus pasiruošęs įdėti intelektinių, dvasinių pastangų, patirs didelį malonumą. Tai nėra spektaklis tingiam žiūrovui, kuriam tai tiesiog būtų gera priežastis pamiegoti.
www.DELFI.lt
2012 m. balandžio 19 d. 17:25
Skaitykite daugiau: http://pramogos.delfi.lt/culture/spektaklio-iliuzijos-rezisierius-ziurovui-pastangu-cia-prireiks-daugiau-nei-aktoriui.d?id=58282642#ixzz1sYiJpJMr